Šis procesas ne visada paprastas ir lengvas.
Vilsimės, jog Jums padės pateikti atrankos kriterijai:
1. Koks diplomas. Ar tai svarbu?
Homeopato diplomas, be abejonės, svarbus kriterijus.
Bet taip vadinama diplomo „kokybė“ negali garantuoti homeopato profesionalumo, net jeigu diplomas patvirtina, jog baigta specializuota mokykla. Tai būtinas, bet nelemiamas kriterijus. Kodėl?
Pasaulyje iki šiol nėra (nesukurta) vieningos, standartizuotos homeopatų paruošimo programos, kurigarantuotų bazinį pasiruošimo lygį.
Yra visai nedaug homeopatijos koledžų (beveik visi jie privatūs), kurie ruošia „naujokus“, suteikia jiems „bazinį“ išsilavinimą, yra atsakingi už teikiamą išsilavinimą.
Problema ta, kad Homeopatija – tai empirinis „mokslas“, jungiantis daug, kartais labai prieštaringų, nepakankamai sistematizuotų, duomenų. Šis faktas leidžia labai individualiai (subjektyviai) traktuoti bei aiškinti net bazines homeopatijos filosofijos sąvokas.
Nepaisant to, kad koledžams dažniausiai vadovauja žymūs autoritetai – žinomi pasaulio homeopatai – kiekvienas iš jų turi savo požiūrį į homeopatiją, kuris visų pirma remiasi asmenine praktine patartimi.
Dėl to, studijuojant homeopatiją, visada reikia atminti, kad egzistuoja tik viena homeopatija – tai Hanemano homeopatija, o visos kitos nuomonės, net ir labai autoritetingos,yra ir visada išliks tik nuomonėmis.
Joks koledžas negali pakeisti nuolatinio savarankiško studijavimo ir KASDIENINĖS PRAKTIKOS.
Nėra ir nekada nebus tokio koledžo, kuris galėtų išmokyti homeopatijos meno.
2. Pacientų atsiliepimai.
Tai, be jokios abejonės, vienas iš svarbiausiu kriterijų.
Galima tvirtinti, jog Jums pasisekė, jeigu Jūs asmeniškai pažįstate žmogų, rekomendavusį gydytoją.
Atsiliepimus internete reikėtų vertinti atsargiau. Ne paslaptis, kad norintis pagirti gydytoją pacientas rašo retai (ypač Lietuvoje), o tarp nepatekintų gydytojo darbu neretai pasitaiko psichopatinių asmenybių,kuriems įtikti neįmanoma. Bet būtent šios kategorijos žmonės dažniau pasirenka ne įprastus medikus, o „netradicinės medicinos“ atstovus.
Nemaža pacientų dalis, patekusi pas „homeopatą – klasiką“, nusivilia, jie tikėjęsi visai kitko. Lietuvoje iš homeopato dauguma tikisi: ligų diagnostikos pagal akupunktūrinius taškus, dietos sudarymo, augalinių preparatų ir maisto papildų paskyrimo. Taip atsitiko dėl to, kad susiformavo ir tarpsta nemaža taip vadinamų pseudohomeopatų grupe – asmenų, kurie savo komercinę veiklą vadina homeopatija.
Minėtina ir tai, jog renkantis gydytoją būtina suvokti dar vieną dalyką – padėti visiems ir išgydyti visus neįmanoma.
3. Profesija – homeopatas.
Verta atkreipti dėmesį:
- ar ištikrųjų homeopatija – šio gydytojo ,profesija?
- kiek laiko gydytojas skiria šiai metodikai savo kasdieniniame darbe?
- Kur jis dirba?
- Ar turi galimybę darbo vietoje gydyti pacientus homeopatiškai.
Sunku patikėti, kad gydytojas reanimatologas, chirurgas arba terapeutas, dirbantis ligoninėje, savo darbo vietoje gydys pacientus homeopatiškai.
Kitas reikalas, jeigu gydytojas dirba privačiame kabinete arba specializuotoje klinikoje (poliklinikoje).
Neįmanoma tapti profesionalu, jeigu homeopatija netapo profesija.
Tik kasdieninis tobulėjimas, skiriant vaistus pagal klasikinės homeopatijos principus, būtinas ir progreso kriterijus siekiant profesionalumo aukštumų.
Tai nelengvas, ilgas procesas, reikalaujantis pasiaukojimo. Todėl „homeopatas-klasikas“ šiandien tampa retenybe. Dauguma gydytojų, naudodami paprastesnius homeopatinių preparatų skyrimo būdus, bando eiti lengvesniu keliu (dažnai klaidingu).
4. Darbo stažas pagal ,,homeopato specialybę“.
Tikras profesionalumas įgyjamas kantriai ir ilgai praktikuojant, remiasi jis asmenine gydytojo praktika.
5. Kvalifikacijos kėlimas.
Tik kasdienė praktika, nuolatinis klasikinių homeopatijos šaltinių studijavimas, tobulinimo seminarų lankymas, domėjimasis žymių homeopatų praktine veikla gali padaryti iš naujoko tikrą profesionalą.
6. Gydytojo išsilavinimas. Ar jis yra?
Neblogai būtų atkreipti dėmesį!
Kai kuriose Europos šalyse homeopatais gali būti ne tik gydytojai, o kiekvienas asmuo, mokęsis pagal specialiąją programą. Gydytojo išsilavinimas lyg ir nebūtinas dalykas…
Mūsų valstybėje gydyti, net ir homeopatiškai, turi teisę tik gydytojai. Mano galva, tai yra teisinga, kadangi, be jokios abejonės, gydytojas profesionaliau priims sprendimus tais atvejais, kada situacija sunkiai kontroliuojama ir peržengia homeopatijos galimybės ribas.
Gydytojo, praktikuojančio homeopatiją, specialybė įstatymiškai neturi reikšmės.
Dėl to galima situaciją, kada virškinimo sutrikimus Jums homeopatiškai gali gydyti gydytojas, turintis stomatologo, laboranto ar higienisto licenziją. Žinoma, tarp homeopatų pasitaiko ir gydytojų, turinčių „gydomąją“ specialybę (terapeutas, pediatras, šeimos gydytojas). Mano galva, būtent pastarieji turi daugiau supratimo, kaip reikia gydyti žmogų.
Tiesą pasakius, klasikinėje homeopatijoje gebėjimas teisingai repertorizuoti (grupuoti ir vertinti ligos simptomus) ir nepriekaištingos žinios apie homeopatinių vaistų žinynus yra svarbesnės už bendras medicininių postulatų žinias.
7. Medicinos praktikos oficialumas.
Tik įmonėje, kurios veiklą akredituoja Sveikatos apsaugos ministerija, Jums įstatymiškai gali būti garantuojamos visos pacientų teisės.
Nereikšmingi dalykai
Bendras įspūdis.
Jeigu gydytojas profesionalas, neverta kreipti dėmesį į tai, kaip jis atrodo, kokiais drabužiais vilki, ar charizmatiškas ir pasitikintis savimi.
Tarp specialistų profesionalų tikrai nemažai keistuolių, visiškai nesistengiančių padaryti įspūdį pacientui, nemokančių „pateikti save“.