Dviese prieš ligą

Stilis plius 2003 Nr 6 Ana TREŠČINA (D.Jankunaitės ir S.Paukščio nuotraukos, studija ŽGA).

Dviese prieš ligą

Medikai galėjo jaunai moteriai duoti vienintelį patarimą: „Išmokite susigyventi su savo liga”. Ji nepaklausė šio patarimo. Ji stojo į kovą. Tokia kova atrodė būsianti pralaimėta dar nė neprasidėjus pirmajam mūšiui, tačiau buvo du žmonės, kurie tikėjosi neįmanomo. Tai buvo pati ligonė, Minske gyvenanti Aliona Popovą, ir jos gydytojas vilnietis natūropatas Aleksandras Gruničevas. Šiandien jie gali pasakyti: „Mes laimėjom!”

 

Sunkus ligos metai
Nuo vaikystės Alionos organizmas negalėdavo pasisavinti maiste esančios geležies. Ilgi kankynės metai, kai noro veikti būdavo daug, o jėgų – visiškai nebelikę, lyg ji būtų ne ką tik pražydusi mergina, o gyvenimo nuvarginta sena moteris. A.Popova pradėjo dirbti būdama aštuoniolikos. Lingvistikos studijas pasirinkusi mergina iš pradžių dirbo sekretore, po to ėmė vertėjauti – puikiai mokėjo anglų, vokiečių, italų, lenkų kalbas. Aukštaūgė graži mergina kartais prisidurdavo pinigų ir iš manekenės darbo, nors niekada nemanė, kad galėtų tapti profesionalia manekene. Kur kas svarbesnis jai buvo vertėjos darbas, bet kai pastebėjo, kad pasiekė ribą, kurią peržengęs vertėjas nustoja tobulėti, atsisakė šio darbo. Viską pradėjo nuo nulio – įsidarbino pardavėja, kad vėl galėtų nuo paties žemiausio laiptelio kilti viršun. Greitai intelektuali moteris tapo pardavimų vadybininke, bet, įsisukusi į verslą, nepamiršo lingvistikos – kai atvažiuoja j Vilnių, būtinai užsuka j Vilniaus universitetą, kuriame renka medžiagą moksliniam darbui.
Sunku įsivaizduoti, kaip visa tai Alionai pavykdavo. „Fiziškai esu labai stipri, nors liga mane labai alino. Jausdavausi lyg laive -galva sukasi, silpna. Nuolat jutau nuovargį, negalėjau net mankštintis. Lūžinėdavo nagai, slinko plaukai, oda tapo alergiška, išsiplėtė kapiliarai”, – pasakojo pašnekovė.

Aliona Popova mėgsta iššukius: savo vestuvių puotai ji pasirinko garsios italų dizainerės Albertos Ferreti džinsus ir palaidinę, o gydyti sunkią kraujo ligą patikėjo netradicinės medicinos specialistui.

 

į Lietuvą – per Vokietiją
Blogiausia buvo tai, jog Aliona žinojo, kad savo negalios niekada neatsikratys, nes geležies stokos anemija – neišgydoma liga. Nuolatinės geležies injekcijos į veną taip pat nėra visiškai nežalingos – jos gali alergizuo-ti organizmą, o kai kurios alerginės reakcijos yra mirtinai pavojingos. Gal ji būtų su tuo susitaikiusi, jei ne noras susilaukti kūdikio. „Kai jaunai atrodai, susikuri iliuziją, kad tu -vis dar mergina, dar suspėsi pagimdyti vaikų. Pažįstu moterų, vyresnių nei keturiasdešimties, kurios susigriebia, mėgina pastoti ir išgyvena didelę dramą, kai tai nepavyksta. Man trisdešimt vieneri – kiek dar galėjau būti negimdžiusi? Moteris – tai motina. Mažai yra moterų, kurios sąžiningai pasakytų nenorinčios vaikų. Yra ir tokių, bet dauguma moterų – paprastos. Aš – taip pat paprasta moteris, norėjau vaikų”, – sakė A. Popova. Deja, moteris negalėjo pastoti. Pirmiausia reikėjo, kaip Aliona tvirtino, sureguliuoti visus organizmo „ratukus”, kad jie darniai suktųsi. Po nuodugnių tyrimų, atliktų Minske, A.Popova važiavo tirtis į Vokietiją. Atsakymai, kuriuos gavo iš medikų, nepradžiugino – niekas negalėjo padaryti tokio stebuklo, kad fermentas, reguliuojantis geležies pasisavinimą, jos organizme pradėtų normaliai veikti. Tačiau būtent Vokietijoje iš vienos medikės Aliona gavo patarimą kreiptis pagalbos į homeopatus. Netrukus vienas pažįstamas, buvęs Aleksandro Gruničevo pacientas, rekomendavo kreiptis būtent į šį vilnietį gydytoją.

 

Sveikatos magistralė
Aliona negalėjo leisti sau būti amžina ligone. „Kai nuolat blogai jautiesi, visi ima elgtis su tavimi kaip su ligone. Tai prislegia, atveda į aklavietę. Ligoniai niekam nereikalingi, todėl, jei gali gydytis, reikia gydytis. Atsidūrusi tokioje padėtyje aš teturėjau šią vienintelę išeitį”, – pašnekovė prisiminė 2001 metus, kai patikėjo, kad homeopatija gali jai padėti, ir pradėjo gydytis pas A.Gruničevą. Vilniuje veikiančios parduotuvės „Colum-bus” pardavimų vadybininke dirbanti APopova taip suderino savo tvarkaraštį, kad atlikus darbus dar liktų laiko gydymo seansams. Tarp Minsko ir Vilniaus nusidriekė magistralė, kuria Aliona sėkmingai riedėjo pagijimo link. A.Gruničevas parinko savo išskirtinei pacientei kompleksinį gydymą, paremtą klasikine homeopatija, akupunktūra ir homotoksikologija

Gydytojas natūropatas Aleksandras Gruničevas mokosi iš kiekvieno savo paciento. “Jie keičia mano pasaulėžiūrą ir formuoja mane kaip  gydytoją”,- sako medikas.

Jei labai tiki ir nė sekundės nesuabejoji, kad pasieksi savo tikslą, tai tikslas tikrai bus pasiektas.

 

Nauja gyvybė
Kovo pabaigoje įvyko tai, ko Aliona troško jau ne vienerius metus: jai gimė sūnus Timūras. Jos pačios pagijimas buvo lyg apvainikuotas naujos gyvybės atėjimu į pasaulį. Gydymas turėjo išjudinti organizmo adaptacinius mechanizmus, -taip paaiškino gydytojas A.Gruničevas. Jo pacientė Aliona išaiškino šį sudėtingą natūropatinės medicinos terminą paprastai-tai ratukų sureguliavimas. Moters organizmo „ratukai” išties ėmė suktis darniai – hemoglobino kiekis kraujyje tapo normalus, toks išliko net nėštumo metu, kai daugumai moterų jis sumažėja. Nuo to laiko, kai pradėjo gydytis pas A.Gruničevą, labai sustiprėjo Alionos imunitetas, išnyko keletas nedidelių ligų, kurios ją kamuodavo. „Gydytojas labai stengėsi, o aš labai norėjau”, – taip A.Po-pova paaiškino savo sėkmę, kuri daugeliui konservatyviosios medicinos atstovų atrodo neįtikėtina.

Moteris įveikė sunkią kraujo ligą. Jos pasveikimą vainikavo į pasaulį atėjęs pirmagimis sunūs.

 

Gydytojo sėkmės akimirkos
Aleksandras Gruničevas turėtų triumfuoti žinodamas, kad Aliona pasveiko būtent jo gydymo dėka. „Daugeliui su natūralia medicina nesusijusių žmonių tai gali atrodyti neįtikėtina, o mano profesijos broliai pasakytų – na, ir kas čia tokio? Natūralios medicinos praktikoje yra daug atvejų, kai pasveiko ligoniai, kuriems negalėjo padėti tradicinė medicina”, – pareiškė pašnekovas. Tačiau kiek vėliau A.Gruničevas tarsteli: „Dirbu jau dvidešimt dvejus metus, bet tik dabar man ima atrodyti, kad pavyksta”. Iš tiesų netradicinės medicinos atstovams prireikia ne vienerių metų darbo patirties, kad sugebėtų sėkmingai derinti įvairius natūralius gydymo metodus. Klasikinį gydytojo terapeuto išsilavinimą turinčiam A.Gruničevui teko mokytis įvairių natūralios terapijos būdų -tradicinės kinų medicinos, korėjiečių sveikatingumo terapijų, japoniško masažo. Tačiau, kad ir kokie egzotiški šie būdai atrodo, apibendrintai juos galima pavadinti adaptacine terapija. Būtent ši terapija padeda stimuliuoti organizmo atsaką j nepalankią aplinką ar viduje vykstančius ligos procesus, priešintis jiems ir išlaikyti sveikatą.
A.Gruničevas dirba gydytoju terapeutu ir refleksotera-peutu Vilniuje, Mykolo Marcinkevičiaus ligoninėje, konsultuoja Grožio terapijos ir chirurgijos klinikos klientes, turi ir privačią šeimos gydytojo natūropato praktiką. Ligonių turi daug, sėkmingų pagijimo atvejų-taip pat, bet apibendrinti neskuba.
„Natūropatų pacientai linkę pradingti iš gydytojo akiračio. Jei gydymas jiems nepatiko ar nepadėjo, daugiau nebeateina. Tačiau lygiai taip pat jie nebeateina ir sėkmės atveju”, – sakė natūropatas, taip atskleisdamas pagrindinę natūralios medicinos problemą: diskusijose natūropatams visada sunku įrodyti tradicinės medicinos atstovams savo gydymo būdų veiksmingumą, nes jie negali pateikti tikslios statistikos.

 

Sutelkia jėgas pasveikti
Homeopatija Lietuvoje – lyg žmogus su nematoma kepure: ji yra, bet dažnai lieka nepastebėta. Vaistinių lentynose išrikiuota daugybė homeopatinių vaistų, ir daugelis jais domisi. Ypač tada, kai prasideda peršalimo ligų laikotarpis, įvairių farmacijos kompanijų pagaminti homeopatiniai vaistai tampa labai populiarūs. Tačiau kai kalbama ne apie homeopatinę ūmių ligų sa-vigydą, o apie profesionalią gydytojo homeopato konsultaciją sunkių lėtinių ligų atveju, daugelis prisipažintų, kad girdėjo tik „kažkur skambant varpus”. Gydytojas homeopatas ar natūropatas -medikas, kuris gydo taikydamas ne tik homeopatijos, bet ir kitus natūralios medicinos būdus, turi visiškai kitokį tikslą nei poliklinikoje dirbantis šeimos gydytojas. Pastarasis stengiasi kuo greičiau pasiųsti jus į laboratoriją, kad gautų krūvą skaičių ir, palyginęs juos su norma, galėtų nustatyti diagnozę ir pagal ją paskirti vaistų galvai, kojai, skrandžiui ar bet kuriam kitam organui gydyti. Jei vaistai jums nebegali padėti, tenka eiti pas chirurgą ir ligos pažeistą vietą operuoti. Gydytojas natūropatas elgiasi priešingai -stengiasi nustatyti bendrą viso jūsų organizmo būklę. Jam rūpi išsiaiškinti, kokie yra jūsų gyvybinės energijos resursai, ir natūraliomis priemonėmis juos sustiprinti. „Būtent taip atsitiko Alionai. Taip, ji buvo išskirtinė mano pacientė, tačiau ar įvyko kas nors ypatinga? Buvo ir dar viena pacientė, turėjusi sveikatos problemų dėl per mažo hemoglobino kiekio kraujyje. Gydymas jai taip pat padėjo. Lygiai tas pats vyksta ir kitų ligų atvejais, nes tinkamai parinktas natūralus gydymas padeda organizmui pačiam iš-sišluoti šiukšles iš visų kampų ir pasveikti”, – teigė A.Gruničevas.

 

Pacientai keičia požiūri
Pamėginti gydytis homeopatija išdrįsta nemažai žmonių. O kiek jų pasilieka? Tikrai ne kiekvienas gali priimti natūralaus gydymo koncepciją. Populiarus net homeopatinių vaistų palyginimas su jūra, kurioje ištirpintas arbatinis šaukštelis cukraus: juk cukraus jūroje tokiu atveju bus neįmanoma aptikti, lygiai kaip ir homeopatiniuose vaistuose -veikliosios medžiagos. Tad racionaliems žmonėms sunku patikėti tokių vaistų veiksmingumu. Be to, gydantis natūraliais metodais, visada reikia ilgiau palaukti rezultatų. Ne visiems užtenka kantrybės. Tie, kuriems užtenka, dažnai laimi ir keičia savo požiūrį į natūralų gydymą.
Kitas kraštutinumas – vėžiu sergantys žmonės. Jie natūraliais metodais būna linkę tikėti kone aklai, tačiau tokiems ligoniams A.Gruničevas pasako „ne”. Natūralūs gydymo būdai vėžio atveju gali paskatinti organizmą greitai sudegti ir užgesti kaip žvakę. Visais kitais atvejais pacientams jis pasiūlo ne pamėginti natūralų gydymą, o kurį laiką iš tikrųjų pasigydyti, juolab kad šis gydymosi būdas neturi šalutinio poveikio.

(D.Jankunaitės ir S.Paukščio nuotraukos, studija ŽGA)
(Stilis plius 2003 Nr 6)
Ana TREŠČINA