Christian Fridrich Samuel Haneman
Homeopatija – tai gydymo sistema, kurios pagrindas yra potencijotų homeopatinių priemonių (vaistų) panaudojimas.
Metodikos principus Gufelando medicinos žurnale 1796 metais paskelbė genialus vokiečių mokslininkas Christian Fridrich Samuel Haneman.
POTENCIJAVIMAS:
Potencijota priemonė gaunama (ruošiama) etapais praskiedžiant ir kratant pradinę vaistinę medžiagą.
Būtent kratymas turi ypatingą reikšmę, perduoda „energiją“ (šiuo atveju kinetinę) skiedžiamajai medžiagai.
Priklausomai nuo praskiedimo lygio (pradinės skiedžiamosios medžiagos dalies ir skiediklio „informacijos nešiotojo“ dalių santykis), homeopatijoje išskiriamos trys pagrindinės „Praskiedimo skalės“, tai:
- Skalė ,,D“ – tai kiekviename praskiedimo \ pakratymo cikle viena skiedžiamosios ,,medžiagos“ dalis sumaišoma su skiediklio ,,informacijos nešiotojo“, (spiritas, arba vanduo) 9 dalimis. Kitaip tariant, tai 1:10 santykio (vienas ir dešimt) skiedinys.
- Skalė ,,C“ – tai kiekviename praskiedimo \ pakratymo cikle viena dalis skiedžiamosios ,,medžiagos“ sumaišoma su skiediklio ,,informacijos nešiotojo“ 99 dalimis. Kitaip tariant, tai 1:100 santykio (vienas ir šimtas) skiedinys.
- Skalė ,,LM“ arba ,,Q“ – Tai visiškai ypatinga praskiedimo skalė, čia vietoj pirminės skiedžiamos medžiagos imamas 1 homeopatinio preparato žirnelis, turintis 30С praskiedimą (kitaip tariant, pirminė medžia, kurios santykis 1 ir 99, paeiliui jau buvo praskiesta 30 kartų iš eilės). Toliau skiedžiant šį žirnelį pagal sudėtingą metodiką, gaunamas skiedinys, kurio santykis 1:50000 (vienas ir penkiasdešimt tūkstančių).
Pastebėta, kad kuo didesnis vaisto praskiedimo lygis, tuo stipresnis jo gydomasis poveikis. Bet šis ypatumas gali būti realizuotas tik esant vienai labai svarbiai sąlygai – panašumui (atitikmeniui).
PANAŠUMAS
Vaistas turi atitikti negalavimą, būti PANAŠUS į susirgimą. Jis turi atitikti ne vieną, o simptomų visumą, kuri ligą charakterizuoja kaip ,,gyvybinių jėgų“ sambūrį. Būtent organizmo mobilizuotos „gyvybinės jėgos“, atsiradus negalavimui, atsakingos už simptomų visumos atsiradimą.
Jei homeopatijojenesilaikoma panašumo principo, tai nusivylimas būna dažniausias palydovas!!!
Sėkmingo homeopatinio gydymo kelyje daug sunkumų, iš kurių paminėtini šie:
Pirmas – teisingas vaistų pasirinkimas.
Antras – adekvačios, atitinkančios paciento jautrumą, vaisto „dozės“ paskyrimas.
TEISINGAS PASIRINKIMAS
Teisingas pasirinkimas neįmanomas, jei nepaisoma simptomų visumos.
Simptomas, anot homeopatijos filosofijos, tai nebekontroliuojamos (išprovokuotos), „gyvybės jėgos“ veikimo rezultatas. Kitaip tariant, simptomas – tai nelabai sėkmingas (neadekvatus) organizmo bandymas „atgauti prarandamą pusiausvyrą“ (sveikatą).
Faktoriai (ligos priežastys), sukeliantys „gyvybinių jėgų“ disbalansą, gali išlikti nežinomi.
Homeopatinio gydymo tikslas visada vienas – grąžinti sutrikusias ,,gyvybines jėgas“.
Jeigu vaistų, parengtų pagal simptomų visumos atitikties principus, panaudojimo rezultatas bus simptomų išnykimas, vadinasi rimsta ,,gyvybinės jėgos“, traukiasi ligos rpiežastys, po truputį sveikstama. Išnyksta simptomai – išnyksta ir liga.
Teisingai parengtų vaistų poveikio dėka „gyvybinės jėgos“ tampa pajėgios „pašalinti“ susirgimo priežastį, kuri nebūtinai turi būti aiški. Šis procesas teikia vilties ir džiaugsmo. Todėl homeopatijoje labai svarbu žinoti ne ligos priežastį, o ligos raiškos ypatumus, vertinti jų visumą. Dėl to paties homeopatijoje tam, kad efektingai būtų gydoma, nebūtina žinoti tikslią diagnozę. Pasaroji nefigūruoja, kaip „efektyviausio“ vaisto pasirinkimo kriterijus.
Būtent ši homeopatijos savybė daro ją labai patrauklią tai pacientų kategorijai, kuriai atsibodo vizitai pas specialistus, ieškant ligos priežasties.
REPERTORIZACIJA
Nuo Hanemano laikų vienintelis būdas, teisingai įvertintinantis simptomų visumą ir parenkantis reikalingą vaistą, yra repertorizacija.
Patikimesnio būdo parinkti efektyviausią gydymo priemonę (hom. vaistą) iki šiol neatrasta.
Repertorizacija yra pagrindinis vaisto parinkimo būdas klasikinėje homeopatijoje.
KLASIKINĖS HOMEOPATIJOS UŽDAVINIAI :
– rinkti duomenis, išsamiai bei atidžiai kalbėti su pacientu apie ligą/negalavimą, simptomus, jų ypatumus, gyvenimo ir ligos istoriją, giminių ligas ir pan.
– įvertinti gautus duomenis, kurie sugrupuojami ir įvedami į kompiuterinę repertorizacijos sistemą, apdorojami pagal įvairus algoritmus.
Repertorizacija – tai labai sudėtingas procesas, reikalaujantis nemažos patirties ir nuolatinio gebėjimų tobulinimo.
Iki šiol būtent klasikinis vaisto parinkimo būdas išlieka tiksliausias ir racionaliausias, gaunamas efektų atrankos metodu.
DOZĖ
Ši sąvoka homeopatijoje neįvardija gydomosios medžiagos kiekio homeopatiniame preparate.
Dozė homeopatijoje (klasikinėje) – tai derinys, kuriame ne mažiau kaip 6 sudedamosios dalys. Šių faktorių derinys nulemia laukiamo veikimo potencialą (gebėjimą sužadinti organizmo reakciją į vaistą):
1),,vaisto“ galia – praskiedimas (nurodoma šalia vaisto pavadinimo, pavyzdžiui: Arsenicum D10, arba Arsenicum С30, arba Arsenicum LM(Q) 3 );
2) preparato kiekis – lašų, žirnelių skaičius;
3) vandens kiekis, panaudotas skiedžiant preparatą;
4) pakratymų kiekis, kurį reikia atlikti prieš naudojant praskiestą preparatą;
5),,vaistų“ kiekis naudojamas kaip vienkartinė „dozė“ (ml. kiekis, šaukšto dydis, šaukštų kiekis);
6) naudojimo dažnis (kas valandą, kartą per dieną, per mėnesį).
PACIENTO JAUTRUMAS
Vertinant paciento jautrumą vaistams, klasikinėje homeopatijoje naudojama skalė nuo1 iki 1000 vienetų.
Toks platus skalės diapazonas informuoja, jog paciento jautrumas vaistams individualus ir sunkiai prognozuojamas dalykas.
Egzistuoja atskiri kriterijai jautrumui nustatyti, kuriuos kiekvienas homeopatas naudoja remdamasis intuicija ir praktine patirtimi (abu šie kriterijai priklauso nuo to, kiek metų dirbama gydytoju).
Kadangi neįmanoma iš anksto numatyti paciento reakcijos į pirmąją vaisto dozę, ypatingai gydant svarbus PIRMINĖS REAKCIJOS ĮVERTINIMAS.
NEGALIMA skirti vaistų ir ,,pamiršti“ apie pacientą. Būtina po kai kurio laiko įvertinti reakciją į gydymą. Esant reikalui, vaistų dozė turi būti pakoreguota.
Gyd. Aleksandr Gruničev.