Klasikine Homeopatija

Christian Fridrich Samuel Haneman

Homeopatija – tai gydymo sistema, kurios pagrindas yra potencijotų  homeopatinių priemonių (vaistų) panaudojimas.

Metodikos principus Gufelando  medicinos  žurnale   1796 metais  paskelbė genialus vokiečių  mokslininkas  Christian Fridrich Samuel Haneman.

 

POTENCIJAVIMAS:

Potencijota priemonė gaunama (ruošiama) etapais praskiedžiant ir kratant pradinę vaistinę medžiagą.

Būtent kratymas turi ypatingą reikšmę, perduoda „energiją“ (šiuo atveju kinetinę) skiedžiamajai medžiagai.

Priklausomai nuo praskiedimo lygio (pradinės skiedžiamosios medžiagos dalies ir skiediklio „informacijos nešiotojo“ dalių santykis), homeopatijoje išskiriamos trys pagrindinės „Praskiedimo skalės“, tai:

  • Skalė ,,D“  tai kiekviename praskiedimo \ pakratymo cikle  viena skiedžiamosios ,,medžiagos“ dalis  sumaišoma su skiediklio ,,informacijos nešiotojo“, (spiritas, arba  vanduo) 9 dalimis. Kitaip tariant, tai 1:10 santykio (vienas ir dešimt) skiedinys.
  • Skalė ,,C“ – tai kiekviename praskiedimo \ pakratymo cikle  viena dalis skiedžiamosios  ,,medžiagos“ sumaišoma su skiediklio ,,informacijos nešiotojo“ 99 dalimis. Kitaip tariant, tai 1:100 santykio (vienas ir šimtas) skiedinys.
  • Skalė ,,LM“ arba ,,Q“ – Tai visiškai ypatinga praskiedimo skalė, čia vietoj pirminės skiedžiamos medžiagos imamas 1 homeopatinio preparato žirnelis, turintis 30С praskiedimą  (kitaip tariant, pirminė medžia, kurios santykis  1 ir  99,  paeiliui jau buvo praskiesta 30 kartų iš eilės). Toliau skiedžiant šį žirnelį  pagal sudėtingą metodiką, gaunamas skiedinys, kurio  santykis 1:50000  (vienas ir  penkiasdešimt tūkstančių).

Pastebėta, kad kuo didesnis vaisto praskiedimo  lygis, tuo  stipresnis jo gydomasis poveikis. Bet šis ypatumas gali būti realizuotas tik esant vienai labai svarbiai sąlygai – panašumui (atitikmeniui).

 

PANAŠUMAS

Vaistas turi  atitikti negalavimą, būti PANAŠUS į susirgimą. Jis  turi atitikti ne vieną, o simptomų  visumą, kuri ligą charakterizuoja kaip  ,,gyvybinių jėgų“ sambūrį. Būtent organizmo mobilizuotos „gyvybinės jėgos“, atsiradus negalavimui, atsakingos už simptomų visumos atsiradimą.

Jei homeopatijojenesilaikoma panašumo principo, tai nusivylimas būna dažniausias palydovas!!!

Sėkmingo homeopatinio gydymo kelyje daug sunkumų, iš kurių paminėtini šie:

Pirmasteisingas vaistų pasirinkimas.

Antrasadekvačios, atitinkančios paciento jautrumą, vaisto „dozės“ paskyrimas.

 

TEISINGAS  PASIRINKIMAS

Teisingas pasirinkimas neįmanomas, jei nepaisoma simptomų visumos.

Simptomas, anot homeopatijos filosofijos, tai nebekontroliuojamos (išprovokuotos),  „gyvybės jėgos“ veikimo rezultatas. Kitaip tariant, simptomas – tai nelabai sėkmingas (neadekvatus) organizmo bandymas „atgauti prarandamą pusiausvyrą“ (sveikatą).

Faktoriai (ligos priežastys), sukeliantys „gyvybinių jėgų“ disbalansą,  gali išlikti nežinomi.

Homeopatinio gydymo tikslas visada vienas –  grąžinti sutrikusias ,,gyvybines jėgas“.

Jeigu vaistų, parengtų pagal simptomų visumos atitikties principus, panaudojimo rezultatas  bus simptomų išnykimas, vadinasi rimsta ,,gyvybinės jėgos“, traukiasi ligos rpiežastys, po truputį sveikstama. Išnyksta simptomai – išnyksta ir liga.

Teisingai parengtų vaistų poveikio dėka „gyvybinės jėgos“ tampa pajėgios „pašalinti“ susirgimo priežastį,  kuri nebūtinai turi būti aiški. Šis procesas teikia vilties ir džiaugsmo. Todėl homeopatijoje  labai svarbu žinoti ne ligos priežastį, o ligos raiškos ypatumus, vertinti jų visumą. Dėl to paties homeopatijoje tam, kad efektingai būtų gydoma, nebūtina žinoti tikslią diagnozę. Pasaroji nefigūruoja, kaip „efektyviausio“ vaisto pasirinkimo kriterijus.

Būtent ši homeopatijos savybė daro ją labai patrauklią tai pacientų kategorijai, kuriai atsibodo vizitai pas specialistus, ieškant ligos priežasties.

 

REPERTORIZACIJA

Nuo Hanemano laikų vienintelis būdas, teisingai įvertintinantis simptomų visumą ir parenkantis reikalingą vaistą, yra  repertorizacija.

Patikimesnio būdo parinkti efektyviausią gydymo priemonę (hom. vaistą) iki šiol neatrasta.

Repertorizacija yra pagrindinis vaisto parinkimo būdas klasikinėje homeopatijoje.

 

KLASIKINĖS  HOMEOPATIJOS UŽDAVINIAI :

– rinkti duomenis, išsamiai bei atidžiai kalbėti su pacientu apie ligą/negalavimą, simptomus, jų ypatumus, gyvenimo ir ligos istoriją, giminių ligas ir pan.

– įvertinti gautus duomenis, kurie sugrupuojami ir įvedami į kompiuterinę repertorizacijos sistemą, apdorojami pagal įvairus algoritmus.

Repertorizacija – tai labai sudėtingas procesas, reikalaujantis nemažos patirties  ir nuolatinio gebėjimų tobulinimo.

Iki šiol būtent klasikinis vaisto parinkimo būdas išlieka tiksliausias ir racionaliausias, gaunamas efektų atrankos metodu.

 

DOZĖ

Ši sąvoka homeopatijoje neįvardija gydomosios medžiagos kiekio homeopatiniame preparate.

Dozė  homeopatijoje (klasikinėje) – tai derinys, kuriame ne mažiau kaip 6 sudedamosios dalys. Šių faktorių derinys nulemia laukiamo veikimo potencialą (gebėjimą sužadinti organizmo reakciją į vaistą):

1),,vaisto“ galia – praskiedimas  (nurodoma šalia vaisto pavadinimo, pavyzdžiui: Arsenicum D10, arba Arsenicum С30, arba Arsenicum LM(Q) 3 );

2) preparato kiekis – lašų, žirnelių skaičius;

3) vandens kiekis, panaudotas skiedžiant preparatą;

4) pakratymų kiekis, kurį reikia atlikti prieš naudojant praskiestą preparatą;

5),,vaistų“  kiekis naudojamas kaip vienkartinė „dozė“ (ml. kiekis, šaukšto dydis, šaukštų kiekis);

6) naudojimo dažnis (kas valandą, kartą per dieną, per mėnesį).

 

PACIENTO  JAUTRUMAS

Vertinant paciento jautrumą vaistams, klasikinėje homeopatijoje naudojama skalė nuo1 iki 1000 vienetų.

Toks platus skalės diapazonas informuoja, jog paciento jautrumas vaistams individualus ir sunkiai prognozuojamas dalykas.

Egzistuoja atskiri kriterijai jautrumui nustatyti, kuriuos kiekvienas homeopatas naudoja remdamasis intuicija ir praktine patirtimi  (abu šie  kriterijai priklauso nuo to, kiek metų dirbama gydytoju).

Kadangi neįmanoma iš anksto numatyti paciento reakcijos į pirmąją vaisto dozę, ypatingai gydant svarbus PIRMINĖS REAKCIJOS ĮVERTINIMAS.

 

NEGALIMA skirti vaistų ir ,,pamiršti“ apie pacientą. Būtina po kai kurio laiko įvertinti reakciją į gydymą. Esant reikalui, vaistų dozė turi būti pakoreguota.

Gyd. Aleksandr Gruničev.